Antrų ir ketvirtų klasių mokiniai turėjo galimybę lankytis mokslo festivalio „Erdvėlaivis Žemė 2015“ renginiuose. Rugsėjo 16 dieną vyko renginys vaikų dien
os centre
„Dienvidis“: „Kaip užmegzti kontaktą su vaiku? Darbas grupėje su praktinėmis užduotimis“. Labai maloniai mus sutiko „Dienvidžio“ vaikų dienos centro dar
buotoja, papasakojo apie centro įsikūrimą, savo darbą su sudėtingų šeimų vaikais, kvietė mūsų mokinius savanoriauti.
Lektorė doc. dr. Asta Kiaunytė pasakojo apie socialinio darbo galimybes ir mokinius pakvietė darbui grupėse su centro vaikais. Mūsų gimnazijos mokiniai aktyviai įsitraukė į praktinę veiklą ir organizavo užduotis. Jiems puikiai sekėsi bendradarbiauti. Laikas labai greitai prabėgo. Renginio pabaigoje vyko aptarimas. Mūsų gimnazijos mokiniai dalinosi savo mintimis ir patys stebėjosi, kad per tokį trumpą laiką taip šiltai pavyko susibendrauti su pirmą kartą matytais vaikais. Pabaigoje mus pakvietė prie bendro vaišių stalo su jų keptu labai skaniu pyragu. Pasveikinome mergaitę, kurios gimimo diena buvo tą dieną. Su gražiais palinkėjimais baigėme mūsų viešnagę. Esame labai patenkinti ir dėkingi už galimybę apsilankyti šiame renginyje.
Mokinių mintys apie išvyką
„Iš pradžių mums buvo vesta paskaita apie dienos centro istoriją, veiklą, jame vykstančius renginius. Taip pat turėjome progą apžiūrėti dienos centro patalpas, susipažinti su ten esančiais vaikais. Manau, kad ten praleistas laikas nenuėjo veltui, nes galėjome prisiliesti prie ten esančių vaikų problemų bei padėti jas spręsti. Nors laiko, praleisto su vaikais, ir buvo nedaug, tačiau net ir tos kruopelytės užteko suprasti, kad šiems vaikams yra nelengva integruotis į visuomenę.“ (A. Urbonaitė, 4 kl.)
„Išsipylusi kava, pražiopsota nuolaida ar ne vietoje leptelėta frazė – šios kasdienės smulkmenos persekioja bene kiekvieną žmogų, tačiau retas didesnių rūpesčių neturintis žmogus susimąsto, jog tai tik vienadieniai klausimai, iš kurių net ir vieną vargiai ar beprisimins kitą savaitę. Tačiau visai kas kita, jei problemos esminės, keičiančios gyvenimą jau nuo pat mažens. Tokios situacijos pavyzdys – vaikai, reguliariai besilankantys dienos centre „Dienvidis“, kurį aplankėme. Jame turėjome galimybę susidurti su itin sunkiomis šeimyninėmis sąlygomis gyvenančiais vaikais. Bendravome ir žaidėme įvairius susipažinimo bei kontakto užmezgimo žaidimus ne tik su mažaisiais, tačiau ir su paaugliais, pažinome juos artimiau. Ši išvyka, kaip ir kitos panašios, padeda asmeniškai patirti bei įsitikinti, kokia yra kasdienybė tų, apie kuriuos dažnai sąmoningai renkamės negalvoti. Be to, ši patirtis suteikia galimybę paragauti kasdieninės socialinį darbą dirbančių asmenų duonos ir pamatyti, ar ši sritis tinkama ateities perspektyvoms realizuoti.“( K. Jonušas, 4 kl.)
„Tikrai buvo labai įdomu apsilankyti vaikų dienos centre „Dienvidis“, labai įdomu sužinoti apie visą jų veiklą. Ši patirtis mane įkvėpė kažko imtis toliau. Tik gaila, kad, kaip dažniausiai būna, pritrūko laiko.“ ( V. Rimkutė, 2 kl.)
„Šių metų, rugsėjo 16 dieną, turėjome galimybę apsilankyti vaikų dienos centre „Dienvidis“. Tenai mus supažindino su šio centro veikla, jo įkūrimu ir socialiniu darbu. Taip pat galėjome pabendrauti su vaikais, lankančiais šį centrą. Ši išvyka davė mums daug patirties bendraujant su vaikais, turinčiais problemų šeimoje. Manome, kad tokios išvykos duoda mums daugiau naudos bei praktinės patirties nei vien mokymasis suole.“ ( L. Pociūtė, K. Juciūtė ,2 kl.)
„Kelionė į tai, ko aprašyti tiesiog neįmanoma. Ta milisekundė, kai pamatai vaiką, niekuo neišsiskiriantį vaiką, sėdintį prie pietų stalo, yra ta atžyma, nuo kurios prasideda tavo, kaip „kitokio žmogaus“, kelionė. Kelionė į platesnį pasaulio supratimą. Žodžiai „kitoks žmogus“ yra vartojami turint svarią priežastį. Žmonės šiame centre niekada nebuvo tokie, koks esu, aš ir man sunku susitaikyti su šia mintimi. 
Pamačius klasę, kurioje klausysimės paskaitos apie socialiai remtinų vaikų dienos centrą, mane „suima“ keistas jausmas. Keistas, nes man tai įprasta patalpa, kurioje įprastai išdėliotos kėdės eilėmis ir nieko kitokio.
Nepasakyčiau, kad ta patalpa skleidžia šaltį, bet nieko ypatinga pajusti nesugebu. Tačiau tiems, pas kuriuos čia atkeliavau, tai nėra įprasta patalpa. Jiems – tai kambarys, būtent kambarys, kuriame jiems daug geriau nei kažkur kitur. Būdamas žmogus, kuris gyveno lepinamas ir niekuomet nesiskundė esančiomis sąlygomis, negalėjau įsijausti į jų gyvenimą. Kadangi jau minėjau, jog apsakyti visko negaliu, giliai širdy įstrigę žodžiai vis dėlto manęs neapleido net praėjus dviem savaitėms po apsilankymo. Vaikas, kurio amžiuje aš turėjau šalia savęs viską, kas man padėjo augti ir tobulėti, ir tai buvo vadinama tėvai bei namai, man ištaria, jog yra tik vienas dalykas, kurio jis gyvenime labiausiai nemėgsta.
Tai yra namai. Net būnant vyresniam už jį dešimčia metų, baigiant paskutinę gimnazijos klasę, man sunku suvokti jo žodžius. Namai ir svetimybė – man tai du nesuderinami žodžiai. Jam – tai natūralus reiškinys. Tai, kas mane ugdė ir auklėjo, jam trikdo gyvenimo eigą ir verčia jaustis nepilnaverčiam. Manau, jog jau suvokėte, jog ši kelionė mane sukrėtė ir pakeitė mano mąstymą, tačiau liko vienas dalykas, kurio negaliu nepaminėti. Ta jautriausia akimirka, kai maža, vos penkerių sulaukusi mergaitė pribėga ir į ausį šnabžda: „Prašau, ateik dar nors kartą, prašau, pabūk dar su mumis..“ abejingo nepaliktų nė vieno.
Ačiū už suteiktą galimybę išgirsti vaikų balsus, kurie negali likti nuošalyje.“ (4 klasės mokinė)
